miegamasis.

(einu liuliuko, gūūdnight (: )
- pff...-sumurma kažką, neužtenka jai jo,-tai aišku,-linkteli pritardama, sukikena,-uoj, tiksliai...-šiaip gal būtų paraudonavus kaip braškė, bet neturi gėdos jausmo ir šiaip yra ne žmogus, tai net jei labai to norėtų - neišeitų. - Nusisuk,-sukikena. Nuu, gal ir neturi gėdos jausmo, bet ir nėra tokia drąsi kokia apsimeta...gal

- O kas jei nenusisuksiu? - paklausęs sukikena ir išsivertės š lovos greitai apsirengia drabu-ius kuriuos randa, tik va marškinių iš pradžių niekaip nerado, beet, po paieškų vis dėl to atsirado ir tie. u-sideda ir anuos, pradeda sagas sagstytis, tačiau staiga nustoja ir pažvelgia į Amber.
- Tu išplėšei dvi sagas. - sukikena. nu ir gerai, nebesisegios jis tų marškinių

- emm...-apsidairo ir užmato aukštakulnį,-gausi iš kablo,-sukikena. Akutėmis ieško savo drapanėlių and užmato suknelę kažkur prie veidrodžio, nu neblogi Sančio daiktų skraidinimo įgūdžiai.
- ar aš taip galėčiau?-gal ir galėtų, tik pati kažkaip to neprisimena. Žiū į jo marškinius, tiksliau į jo raumenukus, prikanda lūpą, seniai tokio šmekso namuose neturėjo. Apsivinioja antklode, išlipa iš lovos and nueina prie Sančio. Stovi tokia visa išsišiepus, numauna jo marškinius, mat nusprendė, kad jam jų nereikia ir be jų gerai atrodo. Paima pagalvę nuo lovos ir paduoda ją Sančiui, kad tas užsidengtų akeles.
- Dabar nejudėk,-sukikena, nu ji tikis, kad jis bus fainas ir darys taip kaip pasakė, soo, nupėdina į kitą kambario pusę, susirenka išmėtytus apatinius, apsimauna juos and ant viršaus jo marškinius užsideda, užsisega ten juos

- Tik jau negąsdink, gerai? - sukikena, nebijo jis nei jos aukštakulnių nei dar ko - O taip, tu galėum. Galėtum ir ne tiek. - palinksi taip rimtai, nu gi jau žino jis jos gabumus, taip kad gali ji čia nesiskelbt per daug gera prie jo. Naa ir šiaip tai kas dėl nežiūrėjimo, tai buvo kvaila tikėtis, kad Santis nežiūrės, so, ta pagalvė greitai vėl atsiduria ant lovos. Na ir nejudėt jam neišeina. Jai apsirengus šypteli taip nežymiai ir atsiranda už jos, rankomis apsivydamas liemenį, bei padėdamas smakrą jai ant peties.
- Tau tinka. - šypteli, aišku, kad kalba apie tuos marškinius

ji tai net nepastebėjo, kad ta pagalvė jau nebedengia Sančio veiduko, o gaila, nes jo dailus snukelis būtų susipažinęs su žiauriąją Ambere. Jam apkabinus ją iš nugaros, išsišiepia kaip solnačka, smagu jai šiandien kažko.
- žinau,-dar labiau išsišiepia,-per paskutines penkias minutes kai ką supratau, tiksliau nusprendžiau,-pasako taip niftemū and sukikena

- Ir ką gi tu supratai ar nusprendei? - paklausia, nu gi susidomėjo iš tiesų, kas jau ten tokio.

atsisuka į jį ir apsiveja rankutėm jo kaklą
- nuo šiol tu vaikščiosi be marškinių,-pakilnoja antakius, pasijaučia labai faina, nes teip kietai čia sugalvojo

- Atimsi? - sukikena - Nee, nemanau, kad tai gera mintis. - šypteli uždėdamas rankas jai ant klubų - O jei atvažiuos čia koks tavo meilužis ar dar kas ir pamatys čia mane pusnuogį vaikščiojantį, a? Bus tau tada. - nusijuokia, aišku gi tik erzinasi.

- pff, nieko jie jau pripratę prie tokių vaizdų,-pakilnoja antakius, ne esmytė, kad neturi ji tų meilužių ir šiaip visokių lovos šildytuvų, bet juk reikia kažkaip atsikirsti

- Aaa, tai čia jų daug yra, ania? - paklausia taip keistai nesuorasi ar rimtai ar šiaip

- tai aišku,-palinksi,-gal dešimt...uoj, ne palauk, dar du,-apsimeta susimąsčiusia,-dvylika meilužių ir dar trys draugai su privilegijom,-taip ale rimtai pasako, stebi jį

- O tai aš čia į kuriuos įeinu? Ar aš nei į vienus, nei į kitus nepaišomas? - kilsteli antakiuką, nu gi reikia biškutuką sudižinot

- dar nenusprendžiau,-prisimerkia,-o į kurių gretas norėtum patekti?-kilst vieną antakį, stengiasi išlikti rimta

- nei į vieną, nei į kitą aš nenoriu. - papurto galvą kreivai šyptrlėdamas. - o negi tik šiti du variantai yra? - kilsteli antakį

- net nežinau,-gūžt petukais,-o kokių dar būna?-vienas antakis up, sunkiai jai šiandien su mąstymu, ypač kai Santis ją taip blaško

- Ai nu, bus gerai man ir be statuso ir taip jau ten daug visokių meilužių turi. - palinksi taip rimtai. O ką blaško, gi jis geras vaikas, nieko niekam nedaro

- neįdomu taip,-papučia lūpas, nenori ji, kad Santis liktų vienas be statuso, bo paskui kaip koks pamestinukas bus

- ką neįdomu? Man tiesiog reikia išskiryinio statuso. Aš juk negaliu būti vienas iš daugelio. - šypteli taip fainai

- tai aišku, kad ne,-linkteli jam pritardama,-o kadangi esi toks išskirtinis ir labai fainas, tai dabar imsi ir sugalvosi tą statusą,-pakšteli jam į žanduką, kad geriau galvotųsi, šypt

- Ne, nereikia jokių statusų. apsieisim ir be jų - šypteli perbraukdamas jai per skruostuką

- kaip nori,-gūžt pečiais,-soo, ką veikiam?-sumirksi, kilst lūpų kampučius

- Nežinau. - gūžteli pečiais paleisdamas ją iš glėbio - aš galvojau, kad tu pasuksi savo žavią galvelę ir ką nors sugalvosi. - šypteli ir nuėjęs žvilgteli pro langą, nu gi bent jau reikia žinot koks oras už lango

- netekau gebėjimo mąstyti,-taip labai rimtai linkteli, juk tiesą sako. Žiūri į jį, o jei tiksliau tai į jo nugarą, kilsteli vieną antakį,-nuo kada pradėjai domėtis oru?-pakelia rankutę ir apžiūri savo manikiūrą, ne esmė, kad jis jai dabar mažiausiai rūpi

- tai kas pasidarė, kad taip greit jis ėmė ir dingo? - atsisuka į ją - Nuo šiandien tikriausiai. - šypteli gūžtelėdamas pečiais, nu gi gal meteorologas visai geras būtų.

- nežinau, tik manau, kad dėl to kaltas tu-, šypt,- kas nors ne taip?-juk rūpinasi, nes Santis oru domėdavosi tiek pat kiek aukštakulnių madom. Lėtai priartėja prie jo, paima jo rankutę ir pirštukais kažką ant jos vedžioja